KAAAMINKRĖTYYS! KAAAMINKRĖTYYYS!!! Taip džiugus vaikiškų balselių choras praneša apie labai ypatingą ir vienintelę pasaulyje "Kaminkrėčių šventės" pradžią. Kiekvienais metais, pirmąjį rugsėjo savaitgalį, Alpių kalnų lopšyje besiglaudžiantis Santa Maria Maggiore miestelis, Italijos šiaurėje, tampa pasauline kaminkrėčių susirinkimo vieta. Škotai, norvegai, belgai, rumunai, amerikiečiai - tai atstovai iš mažiausiai 15 skirtingų pasaulio šalių, atvykusių į kasmet vykstančią šventę. Šiais metais į tūkstantinę kaminkrėčių minią pirmą kartą įsiliejo ir Lietuvos atstovai.

Lietuviai, įveikę net 30 valandų kelią, į suvažiavimą atvyko dviem mikroautobusiukais.

Darbo, ypač rudenį, tikrai netrūksta, tad kaminkrėčiu jau ilgiau nei septintus metus dirbantis Egidijus Kurlianskas, turėjo gerokai paplušėti, kol kelionei subūre tokį nemažą kaminkrėčių būrį.

Nacionalinė židinių, dūmtraukių montuotojų asociacija Lietuvoje gyvuoja jau trečius metus ir vienija net 18 įmonių. Jos įkūrėjai, trys draugai: Rimas Jatkauskas, Vytautas Keršys ir Virginijus Kubilius labai atsakingai ruošėsi pimajam istoriniam lietuvių pasirodymui pasaulinėje kaminkrėčių šventėje. Patyrinėję senuosius Lietuvos archyvus, išklausę asociacijos narių pasiūlymų, vyrai sukūrė Lietuvos kaminkrėčius vienijančią šventinę aprangą. Juodus švarkus su odiniais įsiuvais, juosė stambūs odiniai diržai, susegti Gedimino stulpus vaizduojančiomis sagtimis. Saulėje žibėjo Vyčiu ženklintos sagos, o juodas kepures dailiai juosė geltonos, žalios ir raudonos spalvos juostelės. Šventės metu pirmą kartą skambėjo ir Lietuvos himnas, o stendą su mūsų šalies pavadinimu išdidžiai nešė Aurelijus Remeikis. Lietuvos kaminkrėčių buvo laukta jau pernai, tačiau dėl įvairių priežasčių jie atvykti negalėjo. Stendas su Lietuvos vardu netikėtai buvo atsiduręs vieno vokiečių kaminkrėčio, išeivio iš Lietuvos, rankose. Laimę nešančios kaminkrėčio rankos savo darbą atliko: šiais metais eitynėse dalyvavo net 7 tikrų Lietuvos kaminkrėčių grupė.

Šventė prasideda šeštadienį, kai gausus kaminkrėčių būrys iškilmingai pagerbia "Mažojo Kaminkrėčio" paminklą Malesco miestelyje. Vėliau, "juodieji" vyrai linksmai klegėdami ir noriai bendraudami su miestelio gyventojais bei svečiais, pabyra Malesco gatvelėse. Vakare, ore besiskleidžiantis kepamų šonkauliukų ir tikros kaimiškos, variniuose katiluose ant laužo verdamos kukurūzų košės, vadinamos "polenta" kvapas, visus suburia prie bendro vaišių stalo. Muzika, dainos, juokas netyla iki paryčių, na o sekmadienį prasideda iškilmingoji šventės dalis, kai viso pasaulio kaminkrėčiai, pasipuošę specialia darbo apranga ir nešini darbo įrankiais, išsirikiuoja šventiniam paradui.. Tuomet ir prasideda didysis renginys, kurio metu, grojant vietiniam muzikos orkestrui, didelis būrys juodai apsirengusių vyrų ima keliauti siauromis Santa Marijos gatvelėmis. Kaaaminkrėtyys! - šaukia grupė slėnio vaikų, žingsniuojantys eisenos pradžioje.

Stebiu grupelę, kurią sudaro vos trejų metukų sulaukę pypliai, už rankos vedami vyresnių 6 ar 7 metų berniukų. Visi apsirengę tamsiai rudos drobės apiplyšusiais drabužėliais, per petį persimetę sunkius darbo įrankius... Mintyse norom nenorom praskrieja skaudžios slėnio vaikų praeities epizodai ir tik linksmai suodžiais išteptame veide blizgančios akys bei baltuojančios šypsenos grąžina į realybę, primenančią, kad visa tai jau- praeities šmėklos. Linksmai skambanti muzika lydi visą eiseną, o kai iš kolonos iššokęs juodas kaip anglis vokiečių kaminkrėtys linksmai čiumpa į glėbį ir atminčiai ant abiejų žandų palieka juodų bučinių pėdsaką, nešantį laimę, jaučiuosi įtraukta į nepaprasto renginio sūkurį. Pro šalį linksmai žygiuojantys kaminkrėčiai visus gausiai apdalina karamelėmis, specialios laidos monetomis, mažyčiais plastmasiniais kaminkrėčiukais na ir, žinoma, dosniais suodinų rankų paspaudimais, paplekšnojimais ir kitais "juodais" prisiminimo ženklais. Kai visa eisena vėl susirenka į aikštę, prasideda dar viena, parodomoji, renginio dalis. Sumaniausi, iki šių dienų kaminkrėčio amatu besiverčiantys vyrai lipa ant aukštų akmeninių stogų ir palaikomi gausaus stebėtojų būrio valo kaminus bei mielai pozuoja nuotraukoms.

Akmeniniai kalnų namelių stogai gausiai nusėti šimtais kaminų - nedaloma Vigezzo slėnio peizažo dalis. Tai ne tik gražus, tipinis šio slėnio reginys, bet ir skausmingą praeitį liudijantis kaminkrėčių darbo simbolis. 1500-ieji - vienas iš juodžiausių periodų Vigezzo slėnyje, žymintis negaislestingo vaikų išnaudojimo pradžią. Nederlinga slėnio žemė nepajėgė išmaitinti visų čia nuo amžių gyvenančių žmonių, tad nebuvo šeimos, kuri, spaudžiama vargo, nebūtų atidavusi savo mažiausių vaikų į vadinamųjų šeimininkų rankas. Senieji kaminkrėčiai kaimuose pasirodydavo jau rugsėjo mėnesį ir ilgam žiemos periodui, trukusiam net iki balandžio, išsivesdavo mažiausius kaimo berniukus. Baisi tai būdavo diena... Motinos atiduodavo savo vaikus žinodamos, kad jų laukia pavojingas darbas, ilgos ir varginančios kelionės, grubus šeimininko elgesys. Dauguma senųjų kaminkrėčių buvo mažakalbiai, rūstūs žmonės. Jie vertėsi amatu, kurio niekas nenorėdavo imtis laisva valia: į pagalbą samdytis mažus vaikus, išsivedant juos iš gimtųjų namų, ilgos klajonės pėsčiomis, miegoti kur pakliūva ir tenkintis menku užmokesčiu. Todėl ir savo samdinius jie versdavo sunkiai dirbti, o valgyti duodavo labai mažai. Šeimininkai vaikus versdavo net badauti, bijodami, kad sustorėjęs mažasis kaminkrėtys nebus tinkamas įlįsti į siaurą kaminą ...Patys šeimininkai retai lipdavo ant stogo, rizikuodami įgriūti, jau nekalbant apie ilgus ir siaurus kaminus. Tad mažas berniukų ūgis ir lieknas kūnas buvo pagrindiniai darbo reikalavimai.

Pačios skaudžiausios mažųjų kaminkrėčių gyvenimo akimirkos - kai paskutinį kartą apkabinama mama. Širdį drąskančio atsisveikinimo vieta - Druogno miestelis. Jame esančios bažnyčios "Atsisveikinimo Madona" matė daug ašarų ir skausmo.

Palikę šį paskutinį gimtojo slėnio miestelį, vaikai juoda vorele leisdavosi į nežinią. Šimtai mažųjų, vos 6 ar 7 gyvenimo metus skaičiuojančių kaminkrėčių, šv. Kalėdas praleisdavo svetimame krašte, suodžių, drėgmės ir šalcio draugijoje, o verksmas: "mama, geriau mirsiu, nei kaminkrėčiu būsiu!",- ilgai degindavo motinų širdis. Tačiau šis mažamečių išnaudojimas, dabar keliantis šiurpą, tais senais laikais buvo viena iš nedaugelio galimybių šeimai ištverti žiemą ...

Kaminkrėčio amatas savaime išnyko apie 1940 ir 1950 metus, senuosius kaminus pakeitus modernesne šildymo sistema. Taip baigėsi žiaurus Vigezzo slėnio vaikų išnaudojimas.

Kaminkrėčio darbas nuo seno yra gausiai apipintas legendomis, tačiau viena iš lūpų į lūpas sklindanti istorija yra paremta tikrais faktais. Būtent tuos senus laikus ir siekia pasakojimas apie kaminkrėčių nešamą laimę. Menama, kad apie 1612 metus, seno kaminkrėčio Giovanni Pidò globojamas mažas berniukas kaip įprasta stengėsi išvalyti vieną iš daugelio karališkųjų namų kaminų. Per klaidą mažasis kaminkrėtys atsidūre kamine, vedančiame į vieną iš salių, kurioje suokalbininkai rezgė pinkles nužudyti karaliui. Slapčia nuklausęs visą pokalbį, mažasis kaminkrėtys viską papasakojo savo šeimininkui, kuris savo ruožtu apie suokalbį pranešė karaliui. Sąmokslininkai buvo greitai išaiškinti ir nubausti, karaliaus gyvybė išgelbėta, o kaminkrėčiams buvo gausiai atsidėkota. Karaliaus dėkingumas buvo toks didelis, kad jis visiems Vigezzo slėnio kaminkrėčiams suteikė visišką laisvę prekybai Prancūzijos žemėje. O kad kaminkrėčiai puikiai sugebėjo pasinaudoti šia karaliaus jiems suteikta galimybe praturtėti, rodo iki šių dienų išlikusios įspūdingo grožio vilos, išsibarsčiusios po visą Vigezzo slėnį.

Tačiau ne visiems kaminkrėčiams pavykdavo sėkmingai grįžti po ilgų darbo mėnesių. Daugelis, iškentę šaltį, badą, nuovargį ir debesis pelenų taip niekad ir neparėjo į gimtuosius namus. Tragiškas likimas ištiko ne vieną vaiką, negyvai susižalojusį krentant nuo stogo ar nutrenktą mirtinos elektros srovės, kaip kad maždaug 1930 metais nutiko Milane dirbusiam mažajam kaminkrėčiui Fausto Cappini. Baigęs darbą, berniukas atsistojo ant stogo ir pamojo ranka savo šeimininkui šaukdamas, kad kaminas jau išvalytas. Deja, vaiko ranka neatsargiai užkliudė aukštos įtampos laidą... Keturiolikmečiui berniukui atminti ir pastatytas paminklas Malesco miestelyje. Bronzinės pusantro metro skulptūros autorius- Luigi Terrugi.

Duoklė praeičiai - vienintelis visoje Italijoje Kaminkrėčio muziejus, įsikūręs Santa Maria Maggiore miestelio centre, puikiame Villa Antonia parke esančio išskirtinio grožio sename pastate. Muziejus buvo įkurtas ir iškilmingai atidarytas 1983 metais. Jo įkūrėjas - Nacionalinė Kaminkrėčių Asociacija, savo ruožtu įkurta 1970 m. Sukaupta darbo medžiaga, dokumentai ir nuotraukos bei modernus audio-vizualinis maršrutas įtaigiai pasakoja apie seną ir sunkų amatą, nuo senų laikų charakterizavusį Vigezzo slėnį ir jo gyventojus. Amatą, kurio dėka mažo kalnų slėnio gyventojai pasklido po visą Italiją, o vėliau ir po visą Europą ( Prancūziją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją, Austriją, Šveicariją...) bei pasaulį ( Ameriką, Kanadą).

Stebina grubūs kaminkrėčių darbo įrankiai; specialios kepurės, neturinčios angų nei akims, nei nosiai, saugodavusios galvą nuo pelenų; maišai, kuriuos naudojo ne tik pelenams surinkti, bet ir kaip anklodę, į kurią susisukę mažieji kaminkrėčiai ištverdavo šaltas žiemos naktis...Laiptais pakilus į antrąjį muziejaus aukštą, pasigirsta monotoniškas ir niūrus lopetėle gramdomo kamino garsas. Visas maršrutas sudarytas taip, kad lankytojas tarsi pats virsta mažuoju kaminkrėčiu, per šaltį ir sniegą brendančiu ieškoti darbo. O atsidūrus ilgame ir tamsiame koridoriuje, kurio tolimame gale šviečia mėlyno dangaus lopinėlis, pasijunti tarsi įlindęs į kaminą ...Toks keistas suspausto pasaulio vaizdas, mažojo kaminkrėčio kasdienybė.

Muziejumi rūpinasi "Nacionalinės Kaminkrėčių Organizacijos" vice prezidentė Anita Hofer. Tai ji 1997 metais suorganizavo pirmąjį oficialų "Kaminkrėčių Suvažiavimą".

Idėjos iniciatoriais tapo trylika kaminkrėčių, 1983 metais sugrįžusių į gimtuosius kalnus pasidalinti prisiminimais. Apkeliavę seniai matytas vietas, vyrai susitiko su miestelio senbuve Anita Hofer, kuri karštai palaikė netikėtai kilusią mintį kasmet, pirmąjį rugsėjo sekmadienį, visiems kaminkrėčiams ir jiems neabejingiems susirinkti Santa Maria Maggiore miestelyje.

Dabar Kaminkrėčių šventė - viso pasaulio kaminkrėčių draugystės ir solidarumo ženklas.

Šiandien kaminkrėčiais tampama dėl įvairių priežaščių. Vienus į šį verslą įraukia draugai, ieškodami porininkų, kiti užsinori patys patirti legendomis apaugusio amato romantiką.

Kaminkrėčiai, pasitelkę į darbą įvairiausio dydžio šepečius, trosus ir nedidelius rankoje telpančius veidrodėlius, gali nesunkiai išvalyti bet kokį kaminą. Šiandien iškrėsti kaminą kainuoja nuo 50 iki 500 litų, tačiau su kaminkrėčiu geriau nesiderėti. Šio amato meistrai žino aibes triukų, kaip pamokyti gobšų šeimininką. Taip kaminuose atsiranda švilpukais virtę vamzdeliai, raktų ryšulėliai, nuolat švarų kaminą rodantys veidrodėliai...Ir tik dar kartą atėjęs kaminkrėtys "išvaduoja" namus nuo nelabos dvasios.

Ši švente - tai proga pasidalinti praeities prisiminimais, patirtimi. Senieji kaminkrėčiai prisimena, jog mažus purvinus kaminkrėčiukus šeimininkes labai nenoriai įsileisdavo į namus. Įlindęs į siaurą purviną kaminą, vaikas iš jo išlysdavo lydimas dar didesnio suodžių debesies... Laikai pasikeitė, kaminkrėčiai tapo laimės simboliu, ir dabar vykstančios šventės metu jie smaginasi visus purvindami juodomis nuo suodžių rankomis. Linksmiausia, kad šiandien daugybė moterų mielai atkiša žandą juodam bučiniui, o vyrai tiesia ranką tvirtam, bet purvinam kaminkrėtiškos rankos paspaudimui. Juk tai neša laimę!

Šaltinis: www.italija.lt